3 days ago
23
0
0
Širdį suspaudusi akimirka
Šiandien nutiko tai, ko taip dažnai nesuplanuosi. Prie manęs tyliai priėjo mano auklėtinis. Pažiūrėjo į akis… ir pasakė:
„Ačiū, Treneri, už viską.“
Tiek nedaug žodžių, o jėga – neapsakoma. Jo akyse – ašaros. Ir mano – taip pat. Abu stovėjom tylėdami, ir ta tyla kalbėjo daugiau nei bet koks ilgas pokalbis.
Tokiais momentais supranti, kad visa tai, ką darai – kiekviena treniruotė, kiekvienas griežtas žodis, kiekvienas padrąsinimas – yra svarbu. Kad auginame ne tik sportininkus, bet ir žmones. Kad mūsų darbas – ne tik apie techniką ar rezultatus. Jis apie vertybes. Apie tikėjimą vienas kitu. Apie širdį.
Noriu nuoširdžiai padėkoti jam – už tai, kad išdrįso pasakyti. Už jausmą, kurį paliko. Už pagarbą.
Ir didžiausia padėka jo tėvams – Jūs užauginote nuostabų vaiką. Jautrų, pagarbią asmenybę. Jis moka vertinti žmones ir pasakyti tai garsiai. Tai – didžiausia gyvenimo dovana
