Tėvai, Kurie „Perka“ Medalius ir Vaibą: Ar Tai Tikrai Vaiko Pergalė?
Sportas – tai ne tik pergalės ir medaliai, bet ir charakterio ugdymas, atkaklumas bei ištikimybė komandai. Tačiau vis dažniau pasitaiko atvejų, kai tėvai, vedini asmeninių ambicijų, vidury sezono perkelia vaiką į kitą komandą vien tam, kad jis ten gautų medalį – net jei teks sėdėti ant atsarginių suolo. Dar blogiau, kai sprendimą lemia ne vaiko tobulėjimas, o tėvų noras „gaudyti vaibą“ ir būti „ten, kur geriau“.
Kodėl taip vyksta?
Pagrindinės priežastys dažniausiai būna dvi:
1. Medalio „pirkimas“ – kai tėvai renkasi komandą, kurioje yra didesnė galimybė laimėti, net jei vaikas žais mažiau. Ankstesnėje komandoje jis galėjo būti svarbus žaidėjas, bet tai nesvarbu – svarbiausia, kad nuotraukoje po sezono būtų medalis ant kaklo.
2. Tėvų noras „gaudyti vaibą“ – kai tėvai vaiką perkelia ne todėl, kad jam to reikia, o todėl, kad patys nori būti tarp „teisingų“ žmonių. Jiems svarbu būti tarp pergales švenčiančių tėvų, dalyvauti „kietose“ komandų šventėse ir dalintis sėkmės istorijomis socialiniuose tinkluose. Jie siekia ne tik vaikui geresnių sąlygų, bet ir savo socialinio statuso.
Kokia žala daroma vaikui?
1. Trūksta atsakomybės jausmo
Vaikas išmoksta, kad jei kažkas nepatinka ar atrodo per sunku – visada galima pabėgti. Tai formuoja silpną mentalitetą, kai vietoj to, kad stengtųsi ir kovotų dėl vietos komandoje, jis tiesiog ieškos lengviausio kelio.
2. Komandinio jausmo nebuvimas
Komanda – tai ne tik rezultatas, bet ir draugystė, pasitikėjimas vienas kitu. Jei vaikas mato, kad tėvai bet kada gali jį ištraukti iš vienos aplinkos ir perkelti kitur, jam sunku sukurti tvirtus ryšius su bendraklubiais.
3. Tobulėjimo stabdymas
Daug žaidybinio laiko turintis sportininkas tobulėja greičiau nei tas, kuris tik stebi rungtynes nuo atsarginių suolelio. Nors naujoje komandoje galima „pasiimti“ medalį, ilgainiui vaikas praranda vertingą žaidimo patirtį.
4. Klaidingos vertybės
Kai vaikui nuolat kartojama, kad svarbiausia ne darbas, o „buvimas teisingoje vietoje“, jis pradeda manyti, jog gyvenime sėkmė ateina per gudravimą, o ne per pastangas. Tokia logika gali persikelti ir į kitas gyvenimo sritis – mokslus, darbą, santykius.
Ar tikrai medalio vertė ir „vaibas“ svarbesni už patirtį?
Tėvų elgesys tokiose situacijose siunčia vaikui aiškią žinutę: „Svarbiausia – trofėjai ir aplinka, o ne darbas ir progresas.“ Tačiau realybėje būtent atkaklus darbas, kantrybė ir lojalumas ilgainiui padeda pasiekti tikrą sėkmę tiek sporte, tiek gyvenime.
Medalis, gautas sėdint ant suolo, ir tėvų dalyvavimas „teisinguose“ vakarėliuose niekada neturės tokios vertės kaip pergalės, uždirbtos sunkiu darbu aikštėje. Galbūt vertėtų tėvams susimąstyti – ar jie tikrai padeda savo vaikui, ar tiesiog tenkina savo ambicijas ir siekia būti tarp „teisingų žmonių“?
